Skaitytojų dėmesiui – ištrauka iš arkivyskupo Bruno Forte knygos „Šventos Kalėdos“ („Katalikų pasaulio leidiniai“), neseniai pasirodžiusios ir Lietuvoje. Knygoje įtaigiai pasakojama apie prakartėlių tradiciją ir simboliką, kviečiama įsijausti į veikėjų patiriamus išgyvenimus bei pačiam tapti šios misterijos dalyviu.
Tai žmonijos modelis, sudarytas iš baroko laikais Neapolyje triukšmingai kunkuliavusio gyvenimo personažų, nuo mokslinčiaus iki galąstojo, nuo minios kurstytojo iki lėlininko, nuo šokėjos su „putipu“1, tamburinu ar „trikabalake“2 iki „raišo bjauraus elgetos“ ar prekių išnešiotojo (sąrašą lengvai galėtume tęsti toliau...).
Čia netrūksta ir žiaurybių; iš jų svarbiausioje scenoje Erodas, apsitaisęs tarsi koks paša, ciniškai niekšingai stebėdamas nekaltų kūdikėlių žudymą, patenkintas gurkšnoja „puodelį kavutės“!
Tai visata, kurią neapolietiška XVIII amžiaus prakartėlė su nevaržoma fantazija ir skoningu tikroviškumu priartina prie Kūdikėlio Jėzaus Gimimo. Derinys atitinka sumanymą, išreikštą per visumos įvairovę, siekiant viską sutelkti į centrą, į „slėpinį“, kuris krikščioniškame tikėjime žymi naujo pasaulio pradžią.
Visa ši „architektūra“ rodo, kad įkvėpimo „Barokinei prakartėlei“ semtasi iš pamokslų, kuriais XVIII a. Neapolyje liaudžiai buvo skelbiama Evangelija; žinoma, lemiamas vaidmuo čia priklausė jėzuitams, nors garsiausias prakartėlės apaštalas buvo dominikonas, tėvas Grigalius Marija Rokas, kuris nuo 1734 m. iki mirties (1782 m.) keliavo po Neapolio bažnyčias, skatindamas meilę Gimimo slėpiniui. Net Neapolio karalius Karolis, mėgdavęs su juo šnekučiuotis, nuolat jį sveikino tokiu klausimu: „Padre Rocco, cumm jamm a presepi (Tėve Rokai, kaip prakartėlių reikalai)?“
Ši tradicija, kurią puikiai atgaivino ir skatino šventasis Alfonsas Marija Liguoris, įkvėpė neapolietišką prakartėlę, taigi ir „įmantriąją prakartėlę“, madingą ne tiek tarp išsilavinusių, kiek tarp turtingų žmonių. Tačiau visų pirma tai buvo autentiško religinio jausmo išraiška.
Iš tiesų, krikščioniška atmintis visada sėmėsi peno iš Evangelijos pasakojimų apie Išganytojo Gimimą, ypač iš Luko papasakotos scenos, kurioje, kalbėdamas apie Mariją, jis rašo: „Jiems tenai (Betliejuje) esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose (praesepium), nes jiems nebuvo vietos užeigoje (diversorium)“ (Lk 2, 6–7).
Nenuostabu, kad nuo tada, kai 354 m. Kalėdas imta švęsti kaip atskirą nuo Kristaus Apsireiškimo šventę, dėmesys nukrypo ir į pačias mažiausias didžiojo įvykio detales. Bazilika, popiežiaus Liberijaus pastatydinta iškilmingai minint Kalėdų šventės įsteigimą, ilgainiui, be kitų, neatsitiktinai gavo ir Švč. Mergelės Marijos ad praesepe vardą.
Troškimas iš naujo išgyventi Kalėdų įvykį jau buvo pasklidęs ir ypač šiaurės ir vakarų Europoje jau buvo sukurta daug religinių misterijų, kai šventąją 1223 metų naktį Pranciškus Asyžietis panoro Grečo grotoje atkurti Evangelijos sceną. Šis pavyzdys daugybę kartų buvo atkartotas, siekiant papasakoti apie Gerąją Naujieną konkrečiame laike ir konkrečioje vietoje.
Tačiau XVIII amžiaus Neapolio prakartėlė skiriasi nuo visos ankstesnės tradicijos. Ne tik dėl to, kad ją kūrė daugybė menininkų, meistriškai ištobulinusių atskiras detales, ar dėl to, jog ji sukurta iš nepaprastai įvairių medžiagų. Svarbiausia yra tai, kad ypatingas dėmesys kraštovaizdžiui ir daugybė personažų sukuria pasaulį, kuriame pasakiški motyvai persipina su tikrove, siekiant kuo labiau atskleisti visumą.
Personažų tokia gausybė, o dalys iš pirmo žvilgsnio atrodo tokios neproporcingos, palyginti su kukloka pagrindinei Gimimo scenai palikta erdve, kad šioji atrodo tarsi užgožta vaizduotės žaismo. Kažką panašaus turėjo pamanyti Luidžis Vanvitelis, kai – tikriausiai paveiktas savo šiaurietiškos kilmės – savo broliui Urbanui, gyvenančiam Romoje, 1752 m. sausio 8 d. laiške nedvejodamas parašė tokį nuosprendį: „Mačiau prakartėlę, kurios vaikiškas išdykumas puikiai tinka tiems neapoliečiams.“
Iš tiesų tai, kas iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti kaip nederančių elementų visuma, atitinka – kaip buvo rašyta – visuotinį jausmą: be įvairovės, be dalių suderinimo su pagrindine Dangaus ir Žemės sandoros tema Neapolio prakartėlė lieka tik divertissement3 ar – kaip ir buvo – užsakovų galimybių ir išteklių demonstracija, tarsi koks status symbol4 mieste, tuo metu vienoje iš didžiųjų Europos sostinių.
Vėlyvą to įrodymą pateikia žmogus, laikytas dideliu Neapolio prakartėlės žinovu, tėvas Mikelė Kučinielis (m. 1889), kuris padovanojo San Martino muziejui nepaprastą savo rinkinį ir pats asmeniškai jį įrengė, nes „pastatyti prakartėlę“ – tai tas pat kaip „išversti Evangeliją į liaudies kalbą“. Kaip Evangelijoje, taip ir prakartėlėje slypi dviejų didžių veikėjų, Dievo ir žmonijos, susitikimo „drama“.
1 It. putipù – populiarus Pietų Italijoje liaudies muzikos instrumentas, trinties būgnas.
2 It. triccaballaca – neapolietiškas liaudies muzikos instrumentas iš trijų medinių plaktukų: du šoniniai sumušami su esančiu viduryje.
3 Pranc. „pramoga“.
4 Angl. „padėties simbolis“.
„Katalikų pasaulio leidiniai“, 2016
Bruno FORTE
